Bulvinių (Solanaceae) šeima
BULVĖ (Solanum tuberosum L.)
Bulvė - žolinis daugiametis augalas su požeminiais pakitusiais stiebais - gumbais. Bulvių keras susideda iš 4-8 antžeminių stiebų (bulvienojų). Stiebai 20-150 cm aukščio, statūs, šakoti. Lapai plunksniškai karpyti. Žiedai balti, violetiniai, susitelkę j žiedynus - kekes. Vaisius - apvali, žalia, nuodinga uoga; jos minkštime daug geltonų mažų sėklų.
Bulvės auginamos laukuose, daržuose, soduose visoje Lietuvoje. Auginama įvairios jų veislės, kurių gumbai esti balti, gelsvi, rausvi, violetiniai; įvairuoja ir gumbo dydis. Bulvės žydi birželio-rugpjūčio mėn. Kasamos vasarą arba rudenį (tai priklauso nuo veislės). Apie 80-85% bulvių gumbų sausųjų medžiagų sudaro krakmolas. Bulvių gumbuose yra C, Bi, B2, PP ir kt. vitaminų, mikroelementų, amino rūgščių.
Bulvėse yra daug kalio, todėl jos tinka sergančiųjų širdies ir inkstų ligomis dietai. Pavyzdžiui, bulvių-kiaušinių dieta padeda išgydyti ligonius, kurie serga nesunkiu inkstų nepakankamumu.
Bulvių sultys turi priešuždegiminių, nuskausminančių, skrandžio gleivinės sekreciją mažinančių savybių. Vartojamos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti. Geriama po pusę stiklinės 30-40 min. prieš valgj 2-3 kartus per dieną.
Sergant kvėpavimo takų ligomis, naudinga kvėpuoti karštais vandens, kuriame virė bulvės, garais; j vandenį galima įdėti geriamosios sodos.
Bulvių krakmolas slopina uždegimą. Skrandyje ir žarnyne iš krakmolo kleisterio susidaro apsauginė plėvelė, kuri padengia šių virškinamojo trakto organų sieneles, o tai saugo jas nuo įvairių dirginančių medžiagų.
Bulvių sultimis gydomi taip pat odos uždegimai, egzemos, nudegimai. Bulvės sutarkuojamos, klojamos ant marlės, ir toks kompresas dedamas ant pažeistos vietos.
Virtų bulvių kaukės drėkina ir gaivina sausą ir saulėje nudegusią veido odą. Kosmetologai siūlo bulves išvirti su lupenomis, po to jas nulupti, sutrinti ir įpllti grietinės arba grietinėlės. Košelę tepti ant veido plonu sluoksniu.
Bulvės - puikus maisto produktas, kurio sugalvota net 300 patiekalų. Lablausiai bulvės vertinamos dėl jose esančio vitamino C. Suvalgę 200 g šviežių, su lupenomis virtų bulvių, gauname visos paros askorbino rūgšties normą. Ilgai laikomose bulvėse vitamino C nuolat mažėja, pavasarį lieka tik 1/3
Kad išliktų kuo daugiau vitamino C, nuskustas bulves reikia tuojau pat dėti į verdantį vandenį ar verdančią sriubą; virti neilgiau kaip 20-25 min. Bulvių patiekalų nereikia palikti kitai dienai, nes juose greitai suyra vitaminai.
Pavasarį, kai bulvės pradeda želti, jas reikia lupti storomis lupenomis, nes po luobele susikaupia daug nuodingo alkaloido solanino; gausiai patekęs. į oiganizmą jis ardo eritrocitus ir slopina nervų sistemą. Sudygusios ar pažaliavusios bulvės netinka ir gyvuliams šerti.
Bulvių uogos rudeniop tampa saldokos, todėl kartais jomis apsinuodija valkai. Apsinuodijimo požymiai išryškėja praėjus 1 -2 vai.: ima perštėti gerklę, skaudėti pilvą, pykinti, paleidžia vidurius, padažnėja širdies ritmas, gali prasidėtl traukuliai. Tuomet būtina nedelsiant plauti skrandį, daryti klizmą, gerti šilto pieno ir iškviesti gydytoją.
Bulvės auginamos laukuose, daržuose, soduose visoje Lietuvoje. Auginama įvairios jų veislės, kurių gumbai esti balti, gelsvi, rausvi, violetiniai; įvairuoja ir gumbo dydis. Bulvės žydi birželio-rugpjūčio mėn. Kasamos vasarą arba rudenį (tai priklauso nuo veislės). Apie 80-85% bulvių gumbų sausųjų medžiagų sudaro krakmolas. Bulvių gumbuose yra C, Bi, B2, PP ir kt. vitaminų, mikroelementų, amino rūgščių.
Bulvėse yra daug kalio, todėl jos tinka sergančiųjų širdies ir inkstų ligomis dietai. Pavyzdžiui, bulvių-kiaušinių dieta padeda išgydyti ligonius, kurie serga nesunkiu inkstų nepakankamumu.
Bulvių sultys turi priešuždegiminių, nuskausminančių, skrandžio gleivinės sekreciją mažinančių savybių. Vartojamos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti. Geriama po pusę stiklinės 30-40 min. prieš valgj 2-3 kartus per dieną.
Sergant kvėpavimo takų ligomis, naudinga kvėpuoti karštais vandens, kuriame virė bulvės, garais; j vandenį galima įdėti geriamosios sodos.
Bulvių krakmolas slopina uždegimą. Skrandyje ir žarnyne iš krakmolo kleisterio susidaro apsauginė plėvelė, kuri padengia šių virškinamojo trakto organų sieneles, o tai saugo jas nuo įvairių dirginančių medžiagų.
Bulvių sultimis gydomi taip pat odos uždegimai, egzemos, nudegimai. Bulvės sutarkuojamos, klojamos ant marlės, ir toks kompresas dedamas ant pažeistos vietos.
Virtų bulvių kaukės drėkina ir gaivina sausą ir saulėje nudegusią veido odą. Kosmetologai siūlo bulves išvirti su lupenomis, po to jas nulupti, sutrinti ir įpllti grietinės arba grietinėlės. Košelę tepti ant veido plonu sluoksniu.
Bulvės - puikus maisto produktas, kurio sugalvota net 300 patiekalų. Lablausiai bulvės vertinamos dėl jose esančio vitamino C. Suvalgę 200 g šviežių, su lupenomis virtų bulvių, gauname visos paros askorbino rūgšties normą. Ilgai laikomose bulvėse vitamino C nuolat mažėja, pavasarį lieka tik 1/3
Kad išliktų kuo daugiau vitamino C, nuskustas bulves reikia tuojau pat dėti į verdantį vandenį ar verdančią sriubą; virti neilgiau kaip 20-25 min. Bulvių patiekalų nereikia palikti kitai dienai, nes juose greitai suyra vitaminai.
Pavasarį, kai bulvės pradeda želti, jas reikia lupti storomis lupenomis, nes po luobele susikaupia daug nuodingo alkaloido solanino; gausiai patekęs. į oiganizmą jis ardo eritrocitus ir slopina nervų sistemą. Sudygusios ar pažaliavusios bulvės netinka ir gyvuliams šerti.
Bulvių uogos rudeniop tampa saldokos, todėl kartais jomis apsinuodija valkai. Apsinuodijimo požymiai išryškėja praėjus 1 -2 vai.: ima perštėti gerklę, skaudėti pilvą, pykinti, paleidžia vidurius, padažnėja širdies ritmas, gali prasidėtl traukuliai. Tuomet būtina nedelsiant plauti skrandį, daryti klizmą, gerti šilto pieno ir iškviesti gydytoją.