Erikinių (Ericaceae) šeima
PELKINIS GAILIS (Ledum palustre L.)
Pelkinis gailis - daugiametis, 50-100 cm aukščio, visžalis, stipraus svaiginančio kvapo krūmas. Stiebai medėjantys, gulintys. Nuo jų gausiai kyla rudos, plaukuotos šakutės. Jauni ūgliai žali, tankiai plaukuoti. Lapai lancetiški, odiški, blizgantys. Žiedai balti, rečiau rausvi, susitelkę į tankius skėčius. Vaisius - daugiasėklė dėžutė. Sėklos šviesiai geltonos, mažytės, verpstiškos.
Pelkinis gailis paplitęs visoje Lietuvoje. Auga pelkėse, durpynuose, pelkėtuose spygliuočių miškuose. Žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiai subręsta liepos-rugpjūčio mėn.
Vaistinei žaliavai renkami pirmamečiai gailio ūgliai (Cormus Ledi palust- ris). Pjaunami rudenį, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, subrendus vaisiams. Sumedėję daugiamečiai ūgliai medicinoje nevartojami. Žaliava džiovinama džiovykloje 40° C temperatūroje arba lauke, pavėsyje, paskleista ant popieriaus ne storesniu kaip 10 cm sluoksniu. Jaunos šakutės lauke išdžiūna per 10-14 dienų.
Visos augalo dalys nuodingos. Jų eterinis aliejus veikia dirginančiai, o didesnės dozės net paralyžiuoja nervų sistemą.
Jaunų ūglių užpilas turi dezinfekuojančių, antiseptinių ir atsikosėjimą lengvinančių savybių, todėl medicinoje vartojamas sergant kokliušu, bronchitu, laringitu, kitomis kvėpavimo takų ligomis. Užpilas gaminamas taip: 2 valgomieji šaukštai žaliavos užpilami 200 ml verdančio vandens,ir virinama ant lėtos ugnies 15 minučių. 45 min. paliekama nusistoti. Atvėsęs perkošiamas. Pripilamas išgaravęs vandens kiekis. Geriama po 50 ml (1/4 stiklinės) 2 - 3 kartus per dieną po valgio.
Užpilas netik slopina kosulį, jis gerina ligonio bendrą būklę, gali sumažinti galvos skausmus. Prieš vartojant augalo preparatą būtina pasitarti su gydytoju, nes perdozuotas pelkinio gailio jaunų ūglių užpilas gali sukelti centrinės nervų sistemos sujaudinimą, o sunkesniais atvejais - slopinimą. Augalo geriau nevartoti, jei padažnėjęs širdies plakimas, aukštas kraujospūdis, yra alergija kvapams, spazmai.
Gailio lapų milteliai vartojami kovai su parazitais ir kenkėjais. Senovėje, gelbėdamiesi nuo parazitų, žmonės juo aprūkydavo namus.
Pelkinis gailis paplitęs visoje Lietuvoje. Auga pelkėse, durpynuose, pelkėtuose spygliuočių miškuose. Žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiai subręsta liepos-rugpjūčio mėn.
Vaistinei žaliavai renkami pirmamečiai gailio ūgliai (Cormus Ledi palust- ris). Pjaunami rudenį, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, subrendus vaisiams. Sumedėję daugiamečiai ūgliai medicinoje nevartojami. Žaliava džiovinama džiovykloje 40° C temperatūroje arba lauke, pavėsyje, paskleista ant popieriaus ne storesniu kaip 10 cm sluoksniu. Jaunos šakutės lauke išdžiūna per 10-14 dienų.
Visos augalo dalys nuodingos. Jų eterinis aliejus veikia dirginančiai, o didesnės dozės net paralyžiuoja nervų sistemą.
Jaunų ūglių užpilas turi dezinfekuojančių, antiseptinių ir atsikosėjimą lengvinančių savybių, todėl medicinoje vartojamas sergant kokliušu, bronchitu, laringitu, kitomis kvėpavimo takų ligomis. Užpilas gaminamas taip: 2 valgomieji šaukštai žaliavos užpilami 200 ml verdančio vandens,ir virinama ant lėtos ugnies 15 minučių. 45 min. paliekama nusistoti. Atvėsęs perkošiamas. Pripilamas išgaravęs vandens kiekis. Geriama po 50 ml (1/4 stiklinės) 2 - 3 kartus per dieną po valgio.
Užpilas netik slopina kosulį, jis gerina ligonio bendrą būklę, gali sumažinti galvos skausmus. Prieš vartojant augalo preparatą būtina pasitarti su gydytoju, nes perdozuotas pelkinio gailio jaunų ūglių užpilas gali sukelti centrinės nervų sistemos sujaudinimą, o sunkesniais atvejais - slopinimą. Augalo geriau nevartoti, jei padažnėjęs širdies plakimas, aukštas kraujospūdis, yra alergija kvapams, spazmai.
Gailio lapų milteliai vartojami kovai su parazitais ir kenkėjais. Senovėje, gelbėdamiesi nuo parazitų, žmonės juo aprūkydavo namus.