Bastutinių (Brassicaceae) šeima
VALGOMASIS KRIENAS (Armoracia rusticana Gaertn.)
Valgomasis krienas - daugiametis, 40-120 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, šaknys ilgos, storps. Stiebas status, šakotas. Pamatiniai lapai pailgi, širdiškais arba apvaliais pamatais, ilgakočiai, sudaro skrotelę; viduriniai - plunksniškai suskaldyti, trumpakočiai; viršutiniai - linijiški, beveik lygiakraščiai, bekočiai. Balti žiedai susitelkę į kekes. Vaisius - pailga ankštara.
Valgomasis krienas yra prieskoninė daržovė, todėl Lietuvoje daug kur auginamas. Sulaukėjęs aptinkamas šlapiose pievose, upių pakrantėse. Žydi gegužės-liepos mėn.
Vaistams vartojamos šviežios krieno šaknys, rečiau lapai. Augalas kaupia glikozidą sinigriną, todėl krienas yra aštraus kvapo ir skonio. Jis dirgina burnos gleivinės receptorius, dėl to žadina apetitą.
Liaudies medicinoje apetitui žadinti, virškinamojo trakto ligoms gydyti (hipoacidinis gastritas, žarnyno atonija) vartojamos iš sutarkuotų krienų šaknų išspaustos sultys. Tuo pačiu tikslu galima vartoti ir šaknų vandeninę ištrauką (gaminama santykiu 1:10) bei šaknų košelę. Daug krienų vartoti nepatartina, nes, labai sudirginus skrandžio ir žarnyno gleivinę, gali atsirasti neigiamų reiškinių (skrandžio skausmai, vėmimas, viduriavimas). Jei padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, yra skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos ar uždegimai, nesveiki inkstai ar kepenys, vietoje krienų reikėtų vartoti švelnesnius prieskonius.
Turi krienas ir baktericidinių savybių. Jas augalui suteikia šviežių šaknų sultyse esantis lizocimas. Vandeniu praskiestomis sultimis patariama skalauti burnos ertmę ir gerklę nuo anginos, tonzilito. Manoma, kad augalo preparatai veiklūs ir prieš virusus.
Susmulkintas krieno šaknis galima vartoti kaip odą dirginantį, skausmą slopinantį vaistą (dirginant odą, nestiprus, bet nuolatinis varginantis skausmas tampa nebe taip juntamas) sergant radikulitu, artritu, reumatu, podagra ir kitomis ligomis. Krieno šaknų kompresai veikia silpniau, negu garstyčių trauklapiai.
Skausmą prislopina ir augalo lapai. Nuskinti jie nuplaunami 40-50° C temperatūros vandeniu ir, uždėti ant skaudamos vietos, laikomi 20-30 min. Šilumai palaikyti ant lapų uždedama guminė arba elektrinė šildyklė. Krienų šaknų ištraukos anksčiau žmonės lašindavo į pūliuojančią ausj, skalaudavo ja pūliuojančias, sunkiai gyjančias žaizdas.
Kaip kosmetinė priemonė vartojama krieno ir obuolių košelė (1:1) veido kaukei ir 40% spiritinė krieno ištrauka veido pigmentinėms dėmėms blankinti.
Krienas yra puikus prieskonis. Susmulkinti ir atitinkamai paruošti krienai vartojami su mėsos, žuvies patiekalais, kiaušiniais. Krieno lapų dedama j rauginamus agurkus, sūdomus grybus.
Augalo nepatartina vartoti sergantiems ūmiais ir lėtiniais virškinamojo trakto uždegimais, esant audinių pabrinkimams dėl inkstų funkcijos nepakankamumo.
Valgomasis krienas yra prieskoninė daržovė, todėl Lietuvoje daug kur auginamas. Sulaukėjęs aptinkamas šlapiose pievose, upių pakrantėse. Žydi gegužės-liepos mėn.
Vaistams vartojamos šviežios krieno šaknys, rečiau lapai. Augalas kaupia glikozidą sinigriną, todėl krienas yra aštraus kvapo ir skonio. Jis dirgina burnos gleivinės receptorius, dėl to žadina apetitą.
Liaudies medicinoje apetitui žadinti, virškinamojo trakto ligoms gydyti (hipoacidinis gastritas, žarnyno atonija) vartojamos iš sutarkuotų krienų šaknų išspaustos sultys. Tuo pačiu tikslu galima vartoti ir šaknų vandeninę ištrauką (gaminama santykiu 1:10) bei šaknų košelę. Daug krienų vartoti nepatartina, nes, labai sudirginus skrandžio ir žarnyno gleivinę, gali atsirasti neigiamų reiškinių (skrandžio skausmai, vėmimas, viduriavimas). Jei padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, yra skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos ar uždegimai, nesveiki inkstai ar kepenys, vietoje krienų reikėtų vartoti švelnesnius prieskonius.
Turi krienas ir baktericidinių savybių. Jas augalui suteikia šviežių šaknų sultyse esantis lizocimas. Vandeniu praskiestomis sultimis patariama skalauti burnos ertmę ir gerklę nuo anginos, tonzilito. Manoma, kad augalo preparatai veiklūs ir prieš virusus.
Susmulkintas krieno šaknis galima vartoti kaip odą dirginantį, skausmą slopinantį vaistą (dirginant odą, nestiprus, bet nuolatinis varginantis skausmas tampa nebe taip juntamas) sergant radikulitu, artritu, reumatu, podagra ir kitomis ligomis. Krieno šaknų kompresai veikia silpniau, negu garstyčių trauklapiai.
Skausmą prislopina ir augalo lapai. Nuskinti jie nuplaunami 40-50° C temperatūros vandeniu ir, uždėti ant skaudamos vietos, laikomi 20-30 min. Šilumai palaikyti ant lapų uždedama guminė arba elektrinė šildyklė. Krienų šaknų ištraukos anksčiau žmonės lašindavo į pūliuojančią ausj, skalaudavo ja pūliuojančias, sunkiai gyjančias žaizdas.
Kaip kosmetinė priemonė vartojama krieno ir obuolių košelė (1:1) veido kaukei ir 40% spiritinė krieno ištrauka veido pigmentinėms dėmėms blankinti.
Krienas yra puikus prieskonis. Susmulkinti ir atitinkamai paruošti krienai vartojami su mėsos, žuvies patiekalais, kiaušiniais. Krieno lapų dedama j rauginamus agurkus, sūdomus grybus.
Augalo nepatartina vartoti sergantiems ūmiais ir lėtiniais virškinamojo trakto uždegimais, esant audinių pabrinkimams dėl inkstų funkcijos nepakankamumo.